Pokytis, palyginti su 2024-12-31: žindenių karvių ▼ −67 / −1,3 % (buvo 5 215), iš viso gyvulių ▼ −123 / −1,1 % (buvo 11 643).
Herefordų veislė susiformavo XVIII amžiuje Vakarų Anglijoje, Herefordo grafystėje, kur iš vietinių galvijų buvo išvesti greitai bręstantys ir ganyklų žolę gerai panaudojantys mėsiniai galvijai. Kilmės knyga atidaryta 1846 metais, o šiandien herefordai paplitę visuose žemynuose. Be raguotosios formos, plačiai paplitę ir beragiai herefordai.
Veislė vidutinio dydžio, tamsiai raudono plauko; galva, apatinė kaklo dalis, pilvas, uodegos galas ir apatinė kojų dalis yra balti. Herefordai draugiški ir lengvai prižiūrimi, paprastai veršiuojasi lengvai, o žindenės karvės – rūpestingos motinos, ilgai išsilaikančios bandoje. Veislė gerai pakelia vėsų klimatą ir tinka laikyti lauke ištisus metus bei ekstensyviai ganyti, taip pat pusiau natūralių buveinių priežiūrai.
Herefordų mėsa sultinga ir gerai marmuruota. Jauniems gyvuliams riebalai kaupiasi palyginti anksti, todėl penint reikia stebėti šėrimo intensyvumą ir skerdimo amžių. Kryžminant herefordai perduoda palikuonims ramų būdą ir gerą pašarų panaudojimą.
Pirmieji herefordai į Estiją atkeliavo 1978 metais, kai iš Baltarusijos ir Marių autonominės respublikos į Võru ir Sõrve tarybinius ūkius buvo atvežta jaunų galvijų. Šiuolaikinės veislininkystės pradžia laikomi 1994 metai, kai iš Suomijos buvo nupirktos pirmosios telyčios; veisliniai buliai vėliau atvežti iš Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vengrijos.
Faktai
- Kilmė: Anglija, Herefordšyras
- Kūno masė: karvės 550–750 kg, buliai 800–1100 kg
- Spalva: tamsiai raudona su balta galva ir pilvu; raguoti arba beragiai
- Privalumai: lengvas veršiavimasis, ramus būdas, ištvermingumas, geras žolinių pašarų panaudojimas
- Estijoje nuo: 1978 (šiuolaikinė veislininkystė nuo 1994)



